Rudimentinis vakaras tysta po langu –
šitos gatvės išblukę, šešėliai sulysę.
Kai margesnio rudens nerandu, kai vėluoju,
vėjas gena vienatvę, jai plaukus sutaršo.

Tai tuomet išeinu, ir sekundėmis dulkės
tik nusėda į delnus sustirusių medžių –
atsigręžčiau, skubėdamas skverną primyniau,
mintys trupmenom virto: aš – niekas, tu – nulis.

Bet ruduo į mane įsitaiso užklydęs,
ir jaučiuosi toks nuogas, kad norisi šaukti –
smunka alkanos pelės iš vientiso lauko,
miesto gatvėmis bėgdamos blaškosi tyliai.

Nors užverčiau duris, bet į menką lūšnelę
pasibelstų veliuokai, nenoriai varyčiau,
ir galėčiau išskleisti drobulę, kad medžiai
nestovėtų nuogybėj šį rudenį klaikų.