Čia viskas prasidėjo lašu, o
baigėsi potvyniu. Ir susėdę ant
kalno laukiame medinės saulės patekėjimo.
Iki rievių, brolau.


O pradžios šiam kare net nebuvo,
tik prie pulso tiksinčios minos ir
vėjo švilpimas – lyg šūvio.
Mano Dievas prie tvenkinio rymo.
Nei pastumt, nei išgelbėti – nieko,
gal jis žiūri į nuodėmes mano
dangiškoj vandens riekėje ir
blogąsias avis ten išgano.

Kiek skaičiuoju, tiek tenka pamiršti –
atimties ir sumos nebelieka.
Srūva kraujas pamėlusiais pirštais,
ir čia nieko nebūna iš nieko,
gal tik saulė pakyla už dyką,
taip neprašomai užmuša vėją.
Šiandien gimė pašventintas rytas –
iš maldos ir aušros
nutekėjimo ---