Ateik. Ateiki, tėve,
Į šitą seną daržinę,
Kur pastogėj dar vėtosi
Senelio lino antklodė.

Ateik. Ateik ir motina,
Po stogine, po tošine.
Gal pastebėsi išmelstą
Naują raštą dygsniavime.

Sesuo, ko lauki? Žingtelki
Asla seniai nemindyta.
Ar tu matai, ar įžvelgi
Šios antklodės suglamžymą?

Dukra nuo šieno kūgio
Nučiuožus sukvatojo:
Stok, tėve, aukštyn kojom –
Pažvelk, kaip čia įdomu...

    Ir, galvas atkarinus,
    Paklodė tapo tinklapiu
    Gyvenimo kelių, upių šakotiniu,
    Nuglamžymais kalnų ir kloninių.