„Buvo batai, buvo du –
vienas dingo... –
dainuodavom vaikystėje maži,
bėgiodami po kaimą basi.
        
            Dėkoju Viešpačiui už du,
            kad palaimino nešioti
            šitiek metų vis abu.

Ir kai pasipila rudenio lietūs,
šlepsi permirkę mano (ir gyvenimo) batai.
Nesvarbu – išdžius. Svarbu, kad abu.
O man tokią dieną norisi vieno –
puodelio karštos arbatos.