Begemotukas Mū-mū
Linksmas kvailas ir padūkęs
šokinėja jis per upę
kriokia draskos
net baisu
debesys užstoja jį
- Kur tu?
klausimas griausmingai išplasnoja
- Toks lengvutis!
pakvailiojam
šaukia mielas begemotukas
griūna ant kiekvieno
pienės pūko
išsiilgęs pievos karvės geltonpusių obuolių
kraipo pilką galvą lyg statinę
pilną šaldytų minčių
- Kur tu?
vėl šis gūsis šviežio oro
atplasnoja lyg sunkus plačiaklausis
mat dramblys
pasimuistęs vėl pašoka
žvelgiam krūman
- Šiaurėn skrendam!
plast pašėlusiu mostu
bet negreit jis vėl atgriūna
tingulys užvaldė kūną
- Ne, nebnoriu...
girdėti aimana blausi
bet pakyla jis ant kojų
tiesiai akys kyla
vėjo šuorais
vėl pamato
pienes - geltonpones
akys gaudo šviežią orą
virpesius išgirsti rodos
- Ei, klaužada!
baksnoja dangaus šviesiausioji
šviesybė tviskančiu pirštu
Tad staiga pašoka
begemotukas mūs
Ir sucypsi vaikiškai gaudžiu:
- Mū-mū!
- Pievos karve!
- Aš čia!
- O kur tu?