Ir tu ne vyras,
O ir aš ne moteris,
Kažkoks tai keistas
Dievo kratinys.
Po negrabiais ir
Nereikšmingais potėpiais
Paslėpę jau belūžtančias dalis,
Išryškinam nežmogišką godumą,
Pamynę širdį ir šiltus jausmus,
O savo tuščią garbę ir orumą
Išdidiname prieš visus kitus.
Nors manome, kad likome tokie pat,
Bet iš tiesų seniai jau nebe tie,
Ir tiktai retkarčiais giliai sukirba,
Juk dar kažkur esi ir tu, širdie.
Apvainikuota odėmis poetų,
O mudviejų lig skausmo pamiršta,
Tarp begalybės laiko piruetų
Likai raumuo su kraujo sistema.
Ir tu ne vyras,
O ir aš – ne moteris,
Nors kraujas teka iš pačios širdies.
Toks - ne visai žmogaus išlikęs modelis,
Sugriovęs pamatus ir nuostatas dermės.