Už lango tyliai slinko zombis.
Iš lėto siekė grybštelti manos gerklės.
Buvau įkaušęs – prisiskaitęs siaubo,
Tad ir skubėti buvo kur.
Negyvos, bet pramerktos akys
Godžiai spoksojo į mane,
Nevikrūs ir pamėlę pirštai
Bylojo, kad jau man laikas po velnių.
Visai netroškau šitaip mirti –
Dar vis galvojau pagyvent.
Bet va, šiai bestijai ne motais –
Ji trokšta užkandžiaut...
O aš blaškiausi ant asfalto
Kviečiaus visų dievų malonės,
Bet tas tamsoj paskendęs miestas
Jau žvelgė apsiblaususiom akim...