Staiga (gal iš lėto) sutinsta dangus,
Parklupusios byra aguonos.
Ir elgetos pirštuos mėnulis suduš,
Nes žvaigždės šią naktį per storos.

Išeina ruduo, susirinkęs lapus,
Ir sugula žiemos kaip kregždės.
Akmuo vandens lašui seniai per trapus,
Bet upės nesijaučia vedlės.

Gyvenimas veltui prakiurdė batus –
Aguonos nudažė jam kojas.
Ir skyla iš lėto jo pėdos perpus,
O kelias vėl antkapiais klojas.