Būk žaltvyksle,
kad rasčiau vieškelį
į žydinčius vaikystės sodus,
kada be nuodemės
su vaisiumi gamta
leliuos lopšinę mano
aguonose paklydusiam
broliui.

Tu miegok, tik miegok,
Kol šlapių samanų sunka
Aš krikštysiu rytojų.
Tau vietos tenai nebėra...

Tik nebūk man žaizdota aušra,
arimų sugulus vagojuos,
nedrįsk vainikuotis šarma.
Būk upe,
kur, tiek kartų suklupęs,
galėčiau sumerkt
savo kruvinas kojas.

Oi, miegok, tu miegok,
Kol gryčią Tėviškėj
Linu žegnosiu.
Jau vieta tavo ten užimta...
-------------------------------
Aš tik viena žinau -
tu vistiek kregždėm raitas
prieš lietų parjosi.
Nes namai čia.
Tavo. Mano. Rytojaus.