Jau praeity laimingos meilės dienos
Ir naktys, kupinos aistros svaigios.
Sapnai, ir tie, dygliuoti, kaip ražienos,
O svajos žūsta nuo mirties staigios.

Gyvenimas nedaug dar stato pinklių,
Dar vis jauti jo skonį ir kvapus.
Tik negali įmint visų jo minklių,
O tikslas jo - lyg krištolas trapus.

Ir vis dėlto dėkoji Visagaliui,
Kad dar gali mąstyti ir judėt,
Mylėti artimiausius žmones, šalį...
Ko dar gali senatvėje norėt?