nugeltusiom pievom
grįžtu atgalios, mano karaliau,
kad įpintum į plaukus mus
naktis užauginusias...

ar matai -
aš dar labiau princesė,
kai pasistiebus basom
parbėgu į rūmus,
kai rasotus pirštus
apveja gelsvi vijokliai

ir paišiną smakrą
pakeli priglaust prie lūpų,
o ten sirpsta uogos - - -
aš dar labiau princesė

dar įžiebsi man žvaigždę kaktoj,
įpinsi į plaukus
mus naktis užauginusias
ir kišenėse kriauklės - - -
susisuks akmenėliai į perlus,
aš dar labiau princesė,
karaliau, žinai