Ruduo-duo-duo-duo-duo...
Pavasario aidas-das-das-das...
Naktis, tis, tis, tis... –  
Juoda skara.
Pasigardžiuodama
Iš lėto
Ryja, ryja, ryja
Suklupusią dieną.
Raiša širdis
Nugrimzdo
Į karštą pieną.
Išmaišykite
Juodojo amžiaus
Medų,
Užtepkite juo
Išdurtas akis!
Išgerk-gerk-gerk-gerk –
Stato
Tetulė Mirtis.

O spygliuotų kaštonų
Geismas
Pradurt
Kietakaktei žemei odą
Užliejo visą
Rudenio žemės prakaitu
Apgirtusį sodą.

Mėlynai tamsiai
Krauju
Krankiančios varnos:
„Kar-kar-kar...“ –
Duokite karšto
Mirties omleto
Dar-dar-dar...

Ramybę šokantys lapai
Išdžiūvusiom sultim
Lyg ne nuo medžių krenta –  
Per daug jau juose ramybės...
Raudonu šermukšnių dangum
Pranašai susikūprinę brenda.

Ar dar jiems užteks kantrybės...?
Ar dar jiems užteks kantrybės...?
Ar dar jiems užteks kan...

2002