Apkabinki mane
Medžių viršūnėm nubrido rugsėjis,
Palikęs džiaugsmui rausvus lapus,
O mūsų kelias tik įpusėjęs
Mums nenusakomus žada metus.
Brastoj upelio įstrigęs likimas
Neleis gyvenimu bėgti riščia,
Ir bučinys, ir švelnus nubudimas
Atsaką ras karštoje širdyje.
Apkabinki mane, apkabinki,
Ir priglaudęs bučiuok dar ir dar.
Išmylėki mane nemylėtą,
Ne rytoj, ne poryt, o dabar.
Eisim į vėstančią metų giraitę
Sau šilumos ir gerumo ieškot.
Ir per karčios patirties pilną kraitę,
Rudenio aukso į dirvą sijot.
Reiks pasiremti - priglusim prie tako,
Savo, ar svetimo – kas bepažins.
Draugas dažnai gražų žodį pasako,
Tik ar prieš rudenio vėtrą apgins.
Apkabinki mane, apkabinki,
Ir priglaudęs bučiuok dar ir dar.
Išmylėki mane nemylėtą,
Ne rytoj, ne poryt, o dabar.
Mylimos mylimo akys skandina
Sielvartą, gėlą, silpnumo spragas.
Gera, kai skausmą laike paklaidina
Sau pasiimdamas dalį manęs.
Būsiu šalia, kai reikės mano rankos,
Mano širdy sukauptos šilumos,
Eisiu greta ir likimui neleisiu
Skaudžiai įgelti širdies mylimos.
Apkabinki mane, apkabinki,
Ir priglaudęs bučiuok dar ir dar.
Išmylėki mane nemylėtą,
Ne rytoj, ne poryt, o dabar.