Kai tik tirštas vakaras nyksta,
Neturėdamas laiko sustoti,
Prie paminklo pagarbinam Sikstą,
Ir nežinom, kur eiti, kam ploti,
Ir prie ko prisiderinti veidą,
Kad net tetos tavęs nepažintų,
Lyg atodūsiai vaiko nuaidim,
Tartum bėgam savęs atgaivinti,
Pasimerkę į nykstantį orą,
Neragavę rasos iš rytojaus,
Pasižiūrim viršun ir po kojom,
Užsimerkiam ir laukiame Nojaus.