Keista, bet eilės ne iš meilės gimsta.
Kaip ašaros. Jos paslaptingos.
Giliai viduje, užmaskavę save, miega,
Storu apklotu viena kitą paslėpę.

Keista, bet eilės ne iš džiaugsmo gimsta.
Kaip ta tyla viduje. Tokia netyli.
Šaukia, rėkia dešimtys tenorų, bosų,-
Nesuprantama man jų kalba.

Keista, bet eilės gimsta. Ir to gana.
Ateina naktį, dieną. Ten, kur esi.
Jos prisiliečia ir kantriai laukia,-
Ir vėlei dingsta, jei neišgirsti.

Keista, bet eilės gimsta tyliai skaudant.
Ir ar žinai, kas dar keisčiau?
Tą skausmą dievinu labiau už viską,
Viduj dėl jo save žudau.