Kada sugedo laivo kompasai visi, o rūkas paslepia, protaujančio akių vyzdžiams, pasaulį,
Kai panardina klampume, nei juodame, nei baltame, visas žinojimui pažystamas spalvas ir formas,
Įsitempia sutrikus orientacija tada, ir visiškai bejėgis tavo stabilusis protas,
Ir nei nakties žvaigždžių danguj nėra, nei tekančios, ar besileidžiančios, pažystamos tau Saulės -

Taip ir prisiminimai apie realybę tirpsta, temstant sąmonei, toj paslaptingoje kelionėje į Nebūtį,
Tiktai pasąmonė - Soliaris tyvuliuoja tavo, jei jame išnirti valios sąmoningu,  tau užtenka -
Tai ir yra  Beribis - nepaliekantis nei vardo, pavardės, tautos, religijos  -  iliuzijų pasaulio išgalvoto,
Tik ar žinai - ką pasirinkti, per šviesos sekundę, nežinodamas ir nenutuokdamas prieš tai - ką tau parodys?..