Prisiminiau seną seną dienoraštį, kurį kažkada radau draugo stalčiuje. Felijus visada buvo keistuolis, tad nieko keisto, kad tokia neįtikėtina istorija gyveno būtent tarp jo daiktų. Niekad nesugebėdavau užsičiaupti laiku, tai ir dabar tikiuosi, kad niekas per daug neįsižeis, jei imsiu ir papasakosiu tą nedidelį įvykį, kuris aprašytas sename sąsiuvinyje su oranžine saule viršelyje.

Kažkada prireikdavo net vienuolikos minučių tylos nutildyti keistam, pamokančiam, o kartais net bauginančiam balsui, atsklindančiam iš ten, giliai iš vidaus.  Menkiausią veiksmą imdavo koneveikti įniršusi, nepasotinama mano sąžinė, nesugebanti užčiaupti savo neužčiaupiamos burnos. Tačiau po šitiekos metų nenutrūkstamos bendrystės su netylančia savo bičiule, imi suvokti jos silpnąsias vietas. Na žinoma, būtų daug lengviau, jeigu ji nutiltų užliūliuota šiltų, lengvų, bet kartu ir graudžių bitlų melodijų. Dabar tenka kelias minutes įtemptai pagalvoti apie jai maloniausią vaizdelį kol jis nusineša teisuolį balsą į svajonių šalelę. Svaiginantys, tokie naudingi aguonų žiedeliai. Jie, matyt, primena mano draugei senus gerus laikus, kuriuos aikštingoji stebėjo daug atlaidžiau nei daugelį kitų mano gyvenimo tarpsnių.
Taigi ir vėl, atsisėdu ant trapios rudėjančios vasaros pabaigos žolės ir imu fantazuoti apie augantį gražiažiedžių aguonulių lauką. Taip lengva ir gera.
Mhm, manau užmigo. Pats laikas išmėginti šio miegelio patvarumą rimčiau. Kol sėdėjau Olandijos kamarėlėje už smulkų hašišo sandėrį su vietiniais, sutikau keistą tipą, kuris be abejo, turėjo mirti murzinoje, tačiau gan jaukioje mano kameroje. Vis dėl to prieš užgesdamas šioje aplinkoje, jis man perdavė keistą paketėlį, kurį prisakė atidaryti tik tuomet, kai būsiu vienas ir norėsiu praskaidrinti sau liūdną lietuvišką dienelę. Nors ir nenorėjau liūdinti savo mirštančio kompanijono, tačiau iškart užprotestavau galimybę pervežti jo dovanėlę. Po tokių mano samprotavimų draugas - mirtininkas tik nusišypsojo ir palingavęs galvą patikino mane, kad neiškils nė menkiausia problema. Žinoma, išgirdęs tokią jo frazę nutariau, kad tai tik priešmirtiniai kliedesiai, nes jokia oro uosto apsauga nepraleistų buvusio kalinio be kruopštaus patikrinimo skristi atgal namo. Tačiau gyvenimas pilnas pernelyg keistų netikėtumų... Vos man išėjus iš kalėjimo, dovanėlė tapo tarsi mano paties dalimi – nei apsauga, nei oro uosto darbuotojai nereiškė pretenzijų dėl mano krovinio, kai tuo tarpu aš pats neturėjau nė menkiausio įtarimo, ką gabenu.
Dabar tiesiog jaučiu, kad atėjo tas metas, kai turiu išvynioti keistąjį siuntinį. Vakaras ramus, sąžinė kažkur raudoname lauke, aplink nerasi nė paklydusios katės. Sėdėdamas ant apšiurusios žolės išsitraukiu nedidelį apvalų paketėlį. Gan negrabiai nuvynioju žalią medžiagą į kurią įsuktas paslaptingasis daiktelis ir imu juoktis išvydęs kas tai – baltas mažas kamuoliukas. Be jokios ypatingos žymelės... Kaip visada – tik aš patenku į pačias absurdiškiausias situacijas. Tiesa, maniškis žaisliukas turi žymelę – kištuką orui išleisti. Na, jeigu jau ji ten yra, tai kodėl gi neišmėginus.
Opa!

Pabundu? Na turbūt, pabundu ir niekaip negaliu suprasti, kur atsidūriau. Atrodo, kad akys dega nuo tos keistos baltos šviesos. Tik po kelių sekundžių suvokiu, kad kambarys ar kas bebūtų ši vieta neturi normalių grindų. Visas jis...apvalus. Dešinėje pusėje pamatau kažką juoduojant, geriau įsižiūriu ir suvokiu, kad tai batas. Vienas trumpas užsimojimas ir...
ĮVARTIS