iš kelionių ir laikų
Vis rečiau aš tarp Grįžulo Ratų,
naktys giedrą į tamsą išmainė,
mano akys gedėti priprato,
katafalkai paspartino greitį.
Čia nemirė niekas iš skausmo,
tik kirto ruduo karštą rėžį
į nugarą, lietų prikaustė
ir tempė žiemon su vežėčiom.
O čia išlipau, nors neprašė –
tik stotys priglaudžia keleivį,
kai šis – neprivalgęs ir rąžos,
kai speigas į paširdžius dairos.
Dienos nebelieka lyg duonos,
pasiglemžia naktys, nuryja.
Dangus beria baltas aguonas –
čia viskas susvilo žarijose.