Nesikalbam. O gaila. Laikas
Išdraikė šilumą pakluonėm,
Ir nebereikia apsimetus
Dalintis netikrom malonėm –

Į lovą kavą kartą metuos,
Gėles – tik per gimimo dieną.
Įsėdome ne savo ratuos,
Todėl ir riedame po vieną.

Tikėjimas pavymui šliaužia,
Lyg šuo išdvėsęs ir pašiurpęs,
O mes lyg niekur nieko renkam
Nuo kelio paskutines dulkes.

Nesikalbam. Ir vis tik gaila,
Kad rieda traukiniai pro šalį.
Tikriausiai džiaugtis būtų kvaila,
Kad likome tik du bedaliai.

Nesikalbame...
Gaila...
               Laikas...