Pokalbis su jūra
Jūra, aš tavęs ilgėjaus,
net naktimis sapnavau.
Vienąkart pas tave paviešėt žadėjau,
bet štai antrąkart atvažiavau.
Sėdžiu ant smėlio kalvos
ir rudeninės saulės zuikučiais gėriuos.
Tu oši blankios saulės apšviesta.
Man tekšteli po kojom
tavo bangelės puta...
Žinau – tavy paskendę laivai tūno
ir žvejų dejonės girdis audroje.
Motinos mini ašarom Neptūną
ir sielvartą slepia giliai širdyje.
Bet vėl ir vėl jūrmyles skaičiuoja
plaukdami įvairūs laivai.
Ir vėl į tavo gelmes
mėtomi žvejų tinklai.
Mėginu apie tave eilėraštį sudėti,
bet bijau, kad gal nepavyks...
Nežinau, kada vėl susitiksim,
bet visada mudvi svajoklėmis liksim,
nes tu mane pakylėjai
virš kasdienybės ribų.
Melancholišku ošimu pakerėjai
einančią saulės taku.
Tau meilės laiško smėly nerašysiu,
nes vis vien bangos užsklaidys.
Tik atsisveikindama pasakysiu –
sudie, jūra, tu – ramybė ir viltis.