Imu tavo ranką.
Nors ir per pirštinę.
Sustirusią, šaltą, drebančiais pirštais, –
Tavo godumą apgaubiame šiluma.

Per lūžtantį skausmą,
Sudužusią sąžinės raudą
Imu tavo ranką,
Nors velniškai skauda...

Šaltas tas skausmas.
Sunkiausia pakilti, nukritus jau dešimtį kartų...
O įprotis laimei – kaip kirtis per kaklą
Nutilusiam riksmui ir raudai.