į medžių viršūnes
lengvai atsispirdamas
džiazas improvizuoja rudenį

raudonu vynu
užliedamas saulę
lengvu potėpiu auksina
beržo lapiją
ir neria į miglos svaigulį

žvalus nusiprausęs
grakščiai nusilenkęs
styga neramia virpėdamas
miško garsus
surinkęs į skverną
beria atgal nežiūrėdamas

nutempia antklodę
ima už rankos
ir veda improvizuoti gyvenimo