Kaip lapas

Rodos, lapas dar jaunas, dar laikos ant medžio,
Bet žiūrėk jis jau trūksta, jau skrenda
Ir sumirkęs, supurvintas, net neatsigręžęs,
Į Anapilio langą, pravertą, pažemintas lenda.

Ir gėlė va dar vakar laimingai darželį žydėjus,
Mūsų akį dar džiuginus - šiandien nuvysta.
Nekalta, rodos niekam ir nenusidėjus,
Ji susmenga, sudžiūsta, taipogiai išnyksta.

Nesustabdo nei saulė, lietutis paliejąs
Ir žmogaus rūpestinga, prižiūrėta ranka.
Taip išnyksta gėlynai, išnyksta alėjos,
Keičias laikmečiai, bet nesikeičia tvarka.

Taip ir mes, kaip tos gėlės, po laiko nuvysim.
Kaip tas lapas supurvintas - krisim žemyn.
Ne kiekvienas gyvenime laimę matysim,
Ne kiekvienas nukritęs - pakilsim aukštyn...
Irma