Prie kelkraščio nugara rėžiais išvanota,
ir nieks nepraeina – dar karšta ir tiršta,
prie kelkraščio tūno ir baimė kuprota,
jos temstantį vilką išrovėm su pirštais.

Nėra nei rodyklių, nei svetimo kelrodžio,
vien tiesos išlindusios peršti ir graužia.
Išburki, naktie, likimą iš delno,
nes jau nebeperšoku nokstančio laužo.

Nebuvo ir švento, tik nuodėmės aklinos,
jų nieks nenupirko, už dyką nepaėmė,
tai stoviu apsvaigęs, nulūžęs į peklą,
kol švintant išlysiu iš suodino kamino.

Prie kelkraščio klumpa basas ir raitas –
nėra čia žaidimo, ruletės, kauliukų.
Bet loški, naktie, išloški man laiko,
taip gėda numirt, kol rytas – be rūko.