Paauglystė – nelengvas, keistas laikas:
Suaugusios mintys galvelėje vaiko.
Namuose apsigyvena „ožys“, kuris
Ir kojom patrepsi, ir tranko duris.

Nuo lentynų pradingsta pliušiniai žaislai,
Mažvaikiais vadinami buvę kiemo draugai,
Pamokslai suaugusių – lyg žirniai į sieną.
Su ausinėm prie kompo leidžiamos dienos.

Pasauline tragedija tampa spuogas ant nosies,
Net geriausiam draugui nepavyksta paguosti:
Taip ištuštėja „Ežio“ sąskaita ir įkaista telefonas,
Kol finale: ir vėl tas pats pakeltas tėvo balso tonas.

Subalansuotus pietus vis suvalgo klozetas,
Nes pirmoj vietoj – susikurtos bado dietos.
Seksualinė revoliucija jokia ne naujiena,
Moralės normos tėra atgyvenus seniena.

Apsirengimo stilių vidinis maištas diktuoja:
Auskarai ausyse trim aukštais rikiuojas,
Kelnės apsmukę, klešnėse purvas...
Mėgink priekaištauti – ir liksi durnas.

Štai tokia ta kartais būna paauglystė...
Visi: vaikai ir suaugę šimtus kartų klysta,
Kol gims suaugęs iš vaikiško kūno –
Tarpusavio supratimo dažnai nebūna...