Prie čiulbančio paukščio ir upė ne upė,
Ir miegas be sapno – pilnatvė šviesos kambary.
Čia ryto trapumas, kai girgždančios durys
Išbaido garsus, nors berods jų ir vėl neturi.

Prie žydinčios pienės ir pūkas be vėjo.
Ir tylim, suglaudę akis tarp delnų.
Nerimstantis paukštis išblyškusią sielą
Išlestų kaip krešantį metą sykiu.

Pas tylintį žmogų iš pamiršto kiemo
Prie žalmargo slenkščio dainuodams glaudies.
Ir kanklės čia tylios, ir rasos nesūrios,
Kai ieškai pilnatvės – ne ryšio nakties.