Jau seniai, jau seniai nemačiau
"Grybų tiltų" gimtinės šilojuos,  
Kur dažnokai jaunystej mąsčiau
Po beržais, meile jų užsiklojęs.

Mintys zujo, bėgiojo takais
Praeities, tai į ateitį skriejo...
Miškas ošė, svaigino sakais,
Švelniai, švelniai į širdį kuždėjo.

Ir pasaulis atrodė keistai.
Tartum sapnas, virpąs kaip miražas.
Klausimai sprendės taip paprastai,
Kaip tuomet, kai buvau visai mažas.

Bet atskrieję balsai dabarties
Sugrąžindavo vėlei į būvį,
Kuriame tirpo dienos vilties
Ir aidėjo lemtingieji šūviai...
-------------------------------------
Jau seniai, jau seniai nemačiau
"Grybų tiltų" ir jų neardžiau,
Ir nekroviau į švarką paklotą,
Ankstų vasaros rytą rasotą.