Rudenio melodija
Aš dievinu rudenį,
kai saulė uždega medžius,
kai ant jų nusileidžia
geležiniai lietaus lašai
Aš dievinu rudenio vėją,
kuris atlekia su
milžinišku kiekiu laisvės
ir negailestingai nurengia
medžių šakas
Aš dievinu nuogą medį,
kuris, iškėlęs šakas
į melancholišką lapkričio dangų,
prabyla tyla...
O, kokia jaudinanti rudenio muzika,
aidinti nuo kapinynų rimties!
Nuo rugsėjo lig lapkričio
aš myliu Rudenį, Laisvę ir Mirtį!