iki eilėnakčių pradžios nenoriu mirti
kai taškas sutemoj gašliai tave palieka,
kai tyliai brenda naktys, rūkas tyliai traukias
galvoju, kad esu bedievis šaltas,
dvakelė debesų - bailai save sutraukęs;
iki eilėnakčių pradžios nenoriu mirti
vanduo many, žalia rupūžė kurkdama sudyla.
ne[a]darysiu durų - kortomis praloštas namas,
šnabždensiu patvory, kai šnabždesys netyla-
dėl šviesnakčių tavų pradurčiau rylai skylę.
ir ketvirčiuodamas žodžius sakysiu - lyja,
ne ašarom, tik nuoskaudom be[pra] beprasmėm-
palikčiau šiandie viską ir jausmus ir lyrą,
kad tik galėčiau prie tavęs nukakt plaštakėm.