Deja, tai, ką susapnavau tą naktį , košmaru pavadinti gal ne visai tikslu. Atrodė lyg kažkas norėtų tuo sapnu man perduoti svarbias žinias.  Nors keli dalykai buvo itin nemalonūs. Susapnuotasis Mikas keistai siūbuodamas sėdėjo karste ir gana rišliai pasakojo :
- Administracija rūsyje slepia naują, bet kaip broką nurašytą produkciją. Mitas apie sulaukėjusias ar
pasiutusias kates jai parankus. Katelinės vyrukai –savi, dažniausiai kokių viršininkų giminaičiai, nes darbas nesunkus ir kas trečią parą.
Po to pasirodė Petrelis, rankose nešdamas prijungtą lašelinę:
- Aha. Mudu su Aurimu buvom suradę tą patalpą, kurioje dėdavo paruoštą išvežimui į namus įvairią techniką, detales ir net jau surinktus televizoriukus “Komfortas“. Bet tą rytą rūsyje mus netikėtai užpuolė nuožmios katės – neįprastai didesnės , su iltimis ir kraujuotomis akimis...Ne, to apsakyti neįmanoma, negaliu...
Petrelis nutilo, o aš pamačiau Drulią. Jis tyliai priėjo, apsikabino Miką ir sušnibždėjo jam į ausį:
- Aš juk mylėjau tave, mano porininke. Labai labai. Negalvok – vyrai myli karščiau už moteris, Mikuti...Aš būčiau tave padaręs laimingu.....
- Tu mane mylėjai? –susijuokė Mikas, o paskui rimtai ištarė.- Tai ir užmušk Saulių.Ir bobas. Matai, ką jie man padarė? Pažadėk.
- Pažadu, -iškilmingai atsiklaupė ant kelio Druliukas.
Staiga Mikas pasisuko į mane:
- Eikš, moteriške, gulk su manim į karstą. Vyras nieko nesužinos. Mes gerai užsidarysim. Nebijok. Eikš.
Mikas ištiesė ranką į mane. Pasidarė baisu:
- Ne,ne, ne, ne...
- Taigi aš nieko..-aiškiai išgirdau vyro balsą. Jis švelniai purtė mane.
- Net apsikabinęs nebuvau.
- Susapnavau, - apsidžiaugiau pažadinta.
Miegot ilgiau ir nebuvo kada. Pats laikas ruoštis darban.
   Darbe beveik visų nuotaika buvo prislėgta – vietoj Petrelio vadovauti mūsų pamainai  paskyrė Šiurpą. Žinojau – nieko gero nebus, varinės naktį po visą gamyklą. O gal mane paliks ramybėje šįkart? Dirbau viena praėjime. Tik SRS vyrukai vis ateidavo į paspirtį.
  Jau po pietų Glorija  iš gamyklos išėjo pakaušusi ir su didele gėlių puokšte. Sutrikau, nes prisiminiau, kad tokiu metu lyg būdavo pusseserės gimtadienis. Koncerniškis Drulia taipogi atėjo „šiltas“ . Kažkas sakė, kad po bendradarbio laidotuvių jis pasiutiškai geria. Nuvedžiau jį į kratėjų kambarį ir paguldžiau ant suolo pamiegoti.
- Tu geras žmogus,- prieš užknarkdamas lyg padėkojo. Iš tiesų jam labai pasisekė, kad galėjo numigti kelias valandas ir budrusis „erelis“ Saulius Jonevičius jo neaptiko.
Po laidotuvių mes su Drulia  daugiau nebuvom šnekėję, todėl nenustebau , kai vakare į užstiklintą sargų kabiną praėjime atėjo jis – pasišnekėti „ iš dūšios“:
- Klausia mane visi, ko nevedu? Nagi nedomina manęs moterys. Nuo vaikystės žavėjausi vyriškiais – stipriais, ištreniruotais jų kūnais, trykštančiais sveikata. Sakau tai tau vienai. Tu – geras žmogus ir neplepė. Tą tai pastebėjau. Ar tylėsi?
- Na taip, - prisiminiau sapną ir netyčia išsprūdo, - o Mikas?
- Miką įsimylėjau iš karto, - buvo nepaprastai man atviras, o gal tebeveikė neišgaravęs alkoholis,- Pačią pirmą dieną, kai atėjo į darbą. Toks visas džinsuotas, su užsienietiškais marškiniais. Stiprus, vyriškas, konkretus. Mikas.....Tai buvo mano mažytė paslaptis., mano asmeninis reikalas. Ir dabar liko asmeniniu reikalu – šiandien aš rasiu tuos katinus...Turiu kuo juos nuraminti.
   Jis parodė nedidelį pistoletą –net sidabrinę kulką parūpinęs. Nieko nesakiau jam. Bergždžios kalbos. Tesižino. Nuotaika pasidarė dar niūresnė. Dėkui dievui paskambino vyras su nuostabiai gera naujiena.
- Viskas, Auryt. Ryt rašai prašymą išeiti. Sutariau su bosu. Dirbsi pas mus dispečerinėje –irgi kas trečią parą. Simona išeina gimdyti. Taigi laikinai. Paskui žiūrėsim. Nunešiau bosui tą mūsų saugotą „ Napoleoną“ Negaila tokiam reikalui.
Labai nudžiugau. Ak, kaip gerai. Jaučiausi tokia atsipalaidavusi, kad kai paskambino naktį Šiurpas ir liepė bėgti į antrą aukštą pažiūrėti , kodėl suveikė cecho durų signalizacija, susimąsčiau –ar paklusti? Pirmas dalykas, kam palikti praėjimą? Antras – esu viena, moteriškė. Vis dėlto pareigos jausmas buvo stipresnis. Prieš išeidama susisiekiau telefonu su koncerniškiais . Paprašiau, kad atsiųstų kokį vyruką į antrą aukštą. Keistai jaučiausi, lipdama laiptais. Kodėl visur šviesos išjungtos? Antras aukštas skendo aklinoje tamsoje . Bandžiau sienoje rasti jungtuką ir tada pamačiau....prieš mane tamsumoje stovėjo kažkas. Švietė kaip maži žibinčiai  akys. Padaras buvo aukštesnis už mane. Netekau amo , tik lūpos begarsiai judėjo .Staiga kažkas įjungė šviesą. Tai buvo koncerno siųstasis Drulia. Tiesiai prieš mus  stovėjo siaurutė spintelė, o ant jos tupėjo nemažų gabaritų katinas. Jis išžiojo burną ir pasiruošė šuoliui. Pasigirdo šūvis. Katinas iškart aukštielninkas krito žemėn, aš puoliau prie Drulios, apsikabinau jį. Vis dar buvau šoke. Kai atsisukome, šūktelėjome iš nuostabos abu –ant antro aukšto gamyklos koridoriaus grindų išsitiesęs visų savo ūgiu gulėjo Saulius Jonavičius.  Iš kitos pusės, turbūt išgirdę šūvį, artinosi keli SRS vyrukai.
Kai policija vedė Drulią į mašiną, jaučiausi tokia nusikaltusi... Bet kaip, kaip man pasakyti sveiko proto pareigūnams, kad mačiau , kaip nukrito katinas, kuris po to virto žmogumi? Tiesiog paaiškinau, kad koncerniškis šovė į katiną, o kaip ir iš kur atsirado tas ponas Jonavičius nežinau....Na kaip aš galėjau  padėti Druliai???
   Tada nuskubėjau rašyti prašymo išeiti iš „ Komforto“ apsaugos. Jaučiau, kad dėl to pyks Glorija, gal ir anytai teks dar ilgiau pabūti su dukryte, bet.....greičiau iš šios prakeiktos vietos. Kai ėjau iš gamyklos namo , prie apsaugos būdelės tarsi mane laukdami stovėjo pamainos sargai – Margo, Katerina, Aurimas. Jų veidai buvo kažkokie pasikeitę. Norėjau ištarti jiems kelis atsisveikinimo žodžius, bet....išgirdau Šiurpo balsą Margo lūpose:
- Niekur tu nedingsi, višta. Grįši atgal.
Jie visi trys išsišiepė ir aš aiškiai pamačiau jų kruvinus dantis.