gyvenimiškas mūšis – šeštasis laiškas broliui
Beldžiuosi į Dievo duris, o tarnas
vis kartoja, kad jis išėjęs pasivaikščioti.
Kas gali būti svarbiau
už žmogų, kuris pametė save?
Ieškoti sunku, brolau.
Teliuskuoju lyg musė stiklinėj –
nereikšmingas girtas skenduolis,
visą nuojautą baimė ištrynė,
ir aš pats palei priešą nupuoliau.
Ne gyvenimas čia – apgavystė:
viskas perkama, šaunama, griūnama.
Nesudrausmins, jei velniškai klysčiau,
nes kaltų šiam kare jau nebūna.
Aš plėšrus lyg iš vilko akiduobių,
lyg kalėjęs už savo gyvenimą,
pasislėpęs į skaudančią rytdieną,
kurioje plyšta rasos iš nerimo.
Išėjau iš savęs ir negrįšiu,
nieks neras mano vingio nakty,
ne slėpynės čia – kvailio ryžtas
tamsoje lyg ligotam sugyt.