Tik per kūną pažinsi tą prakeiktą pamišimą. Tik per kūną jūs užsiauginate tiltus. Vienas tiltas, du tiltai, tiek tiltų kiek plaukų. Ir tik jūs pamirštate jais eiti pagal taisykles. Vienu tiltu, dviem tiltais, tiltais tarp plaukų. Juk kažkada reiks nukakti iki pat sklastymo ir žingsniuoti savo legendine, milžiniška ir, žinoma, daug žadančia gyvenimo linija, bet ne dabar. Dabar yra šiandien, o šiandien ji dar nesiruošia mirti. Tik pratinasi. Pratinasi miegodama puse paros, pramiegodama visą pietinį pusrutulį, nes gyvena šiauriniame. Pratinasi prie vėžio stadijos. Ji maža, gailestinga ir nuolat besiaukojanti kitiems. Kas? Bažnyčia, vaikai, bažnyčia. Žmonių tokių nebūna, nebent dažytais raudonais plaukais. Jie kitokie, nes jie šiemet madingi. Ir vėl tik per karingą galvą matome pamišimą, keistą norą būti kaip visi. O aš pažįstu tik vieną merginą, kuri dabar pratinasi mirti, lėtai ir iškilmingai. Kuri dabar renkasi muziką laidotuvėms ir svaičioja apie raudoną agresyvų karstelį. Ji tikriausiai dar nematė kalėjimo dušo kabinų, kuriuose neįmanoma apsisukti, o prieky langelis į lauką, kuriame nuolat būtent ir sukasi bent trisdešimt galvų. Bet ne apie tai mes susirinkome pakalbėti. Šiandien mes kalbėsime apie mergaitę, kuri ant kaklo nešioja drambliuką ir tiki komercine laime. Ji garantuotai nusipirks dar kelis drambliukus, kad visas jų karavanas atneštų sėkmę. Paradoksiška, nes ji serga vėžiu, nes ją lydi depresija ir vienintelė jos laimė būtų, jei karstelyje dar gulėtų turėdama bent kiek plaukų, nenuslinkusių per chemoterapiją. Žinau, jums įdomu, kodėl taip tiesiai kalbu? Nes pažįstu tą mergaitę. Gimė ji kaip ir visi – iš moters, o mirs pati net neišstūmus vaisiaus. Tikrai apmaudu.
  
Duokite man druskos ir aš padarysiu jūsų vandenį sotų. Duokite man piliulę ir išveisiu jums ryškų pasaulį.

    Jau kalbu iš nevilties. Gana nuobodžios nevilties. Ir kartojuos norėdama jūs įtikinti elitiniu gyvenimu. Dabar ruduo, taip? Aštuoni iš dešimties pasakys, kad tai tamsus, depresiškas, liūdnas, bet savotiškai gražus metas – juos sušaudyt arba tiesiog pavadinti banda. Rinktis Jums. Dar vienas pasakys, kad jam ruduo linksmas metų laikas, produktyvus, ir čia pat prigalvos įvaizdžių apie nikeliuotus balandžius ar antikvarines dėmes ant kilimo, nes jis, pasirodo, originalus. O ką darys tas vienas? Tas vienas yra mergina, kuri serga depresija, vemia nuo bulimijos ir dabar staiga sužino, kad jai vėžys. Prieš savaitę ją paliko mylimasis, dar po savaitės užgriuvo darbai, o dabar ji tiesiog žiūri Europos krepšinio čempionatą ir šlamščia šokoladą. Vieną šokoladą, antrą šokoladą, aplaižo popierėlį, užsirūko. Ji rūko vonioje, kad nesuprastų tėvai. Ji netenka sąmonės, nes tai nevėdinama ir maža patalpa rūkyti. Ji neuždusta, nes jai skirta mirti nuo vėžio. Likimas? Naujai iškeptas šaltkalvis – va kur likimas, atpigintos bandelės – čia tikra lemtis. O vėžys, nelaimingos meilės -  viskas tik pasakos prieš miegą. Bet čia galiu garantuoti, kad Tu esi laimingas žmogus su nesėkmingu loterijos bilietu. Likimas, sakau, tau nelemta taip lengvai išlošt krūvelės šlamančių, ošiančių ir nusipirkt mašinos. Tu visą gyvenimą arsi ir dėsi centą prie svaro, litą prie dolerio, kol nusipirksi padėvėtą mašiną, su kuria tavo nevėkšla sūnelis įvažiuos į medį. Liūdna? Verki? Kam tos emocijos. Net mergina sužinojusi, kad serga vėžiu nekūkčioja, ji tik suka ratus aplink savo miestelio centrą ir nerangiai bando prisidegti penkioliktą cigaretę. Grįžus ji tikriausiai miegos, o naktį slampinės po kambarius bandydama nusižudyti, vėliau susiras piliulę, išgers, užsirūkys, išgers. Užmigs.... ir viskas kartosis neilgai, kol katafalkas atvažiuos jos pavėžėti iki pigiausių laidojimo namų, o mergina vis dar klaidžios po kambarius nebesugraibydama cigaretės... Primenu, tu laimingas, žmogau. Tikrai, nemeluoju.