***
Tyla. Ir vėl nusidriekęs atstumas. Matuojamas? Ne. Nes yra daug dienų su daugybe valandų, minučių, begale akimirkų…
Ilgesys yra nematuojamas. Nes yra tik tyla.
Toli. Esi labai toli. Pasaulyje, į kurį aš niekada neužklysiu. Tiesiog esi kitur, kur manęs niekada nebus.
Tu nejauti mano ilgesio. Neseniai ir tuo pat metu prieš visą amžinybę nejautei ir mano baimės, abejonių, kliedesių, nerimo… Bet jų jau nebėra, nes liko tik tyla. Atnešusi suvokimą. Tik tyla.
Aš pažįstu Tave nepažindama. Ir daug žinau, nieko nežinodama.
Žinau, kad Tu - kitoks. Iš kitokio pasaulio.
Ir jau nebekrečia nesuvokimo baimės drebulys – KAS TU?
Todėl, kai niekada Tavęs nebesutiksiu, aš nesijausiu nelaiminga. Tu man davei dalelę savo sielos, minčių, savo pasaulio…
Nieko nesigailiu. Nieko neneigiu. Paprastas, elementarus sąžiningumas. Pažindama Tave - suradau save. Visa kita – nereikšminga.
Ir man jau nebaisu, kad Tu žinai, jog turiu savyje daug meilės, ir, tikra tiesa, - nepažįstu neapykantos.
Baimės nebėra. Nežinią pakeitė suvokimas.
Realybė kartais būna nuoga.