gyvenimiškas mūšis – ketvirtasis laiškas broliui
Nakties karutyje ilsisi pilnatis, dabar
ji – mano motina. Ir mudu apsvaigę,
tartum tas pats kraujas būtų
švelniai nugirdęs,
brolau.
Tokios velniškai žvairos naktys
sulaukėja iki perkūnijų, nerandu
jau į dabartį rakto, savo
laiko terasoje pūnu.
O rytais nebebūna ir rūko –
karo šydo, tik atviras teatras,
kuriame net premjeros nutrūksta,
nes jos veiksmo nežino tik retas.
Pilnatis išgenės mano sodą,
ten per daug numiegotų minčių,
nugulėtų negrįžtamai, rodos,
bet jos grįžta, ir vėl tai kenčiu.
Išdrįsau su malda eit į Dievą,
paprašyti baigties ir taikos,
bet užmigdė mane lauko pievoj,
ne, ne jis – priešo kulkos.
Tylos…