Kartą piemenaitė ginė
Debesis prieš vėją,
Ir priėjusi didžiulę jūrą
Ji į vandenį pasižiūrėjo.
Nepažinus savo atvaizdo,
Angelo balsu iš nuostabos sušuko,
Nežinodama, kad tai ji atsispindi,
Paniūniavo šitą dainą:

Viešpatie,
Kas per gražumas Tavo akyse,
Kai atsispindi jūros, žemė
Ir žmogus – maža mergaitė,
Kvepėjimas čiobrelių
Ir duona su druska.
Matau ją Tavo akyse, –
Vaikystę savo, juoką
Ir skausmo trupinius šalia.
O Viešpatie,
Kas per gražumas Tavo akyse...

Ir jei ne tas palaidūnas vėjas,
Šypsena viliojęs, drabužius velėjęs
Ir nauju vardu pašaukęs,
Būtų ji nesužinojusi –
Tapus debesėlių fėja...
Dabar ta nuostabi mergaitė pajūry
Kelia tomis akimis
Vyrų jūroje audras...