Kažkur aukštai tamsa prabilo,
įskėlus žiežirbom žvaigždes.
Ir nenorom mėnuo pakilo
bučiuoti mirštančias šakas.

Pakėlęs taurę balto vyno,
už mus visus tyloj išgers.
Bet nelauktai dangus įskilo,
užbarstė šukėmis gatves.

Iš baimės vėjas net suklykęs
palįs po atlapu skvernu.
Ir ant savęs žmogus užpykęs
skubės link tolimų namų.