Invazija (10)
Kalvarirebo kalnai mus pasitiko tikra žiemiška žvarba. Slėniais ir perėjomis pažeme slydo kandus vėjas. Nuo jo pasislėpti buvo galima tik už aštriabriaunių uolų. Pastarųjų čia buvo daug.
Kalnuose buvo kaip niekur labai šalta. Niekur neaugo joks augalas, o dienos kur kas trumpesnės už tas, praleistas lygumoje. Ėmus vakarėti slėnius greitai uždengdavo vis tamsesni ir gūdesni šešėliai. Švilpiantis vėjas kėlė sniego sūkurius. Tik naktį danguje išnirdavo pavienės žvaigždės, pasirodydavo niūrus vietinio mėnulio pjautuvas. Mes ilgai klaidžiojom atšiauriais kalnų labirintais, neturėdami jokių žemėlapių, slinkome neaiškia kryptimi, tikėdamiesi rasti padorią užuovėją, sumedžioti kokį žvėrį. Mūsų maisto atsargos buvo pavojingai išsekusios, o patys sužvarbome, regis, iki kaulų smegenų. Jau nebebuvo linksma, pagalvojus apie kitą dieną. Dar visai neseniai turėjome žabarų laužui, tačiau greitai buvo aišku, kad šių netrukus liko vos kelioms valandoms ir kad toliau teks kęsti visišką šaltį, o laužo liepsną regėsime tik sapne. Nežinau, iš kur mumyse dar atsirado šitiek ištvermės ir sveikatos, o už vis labiausiai – tikėjimo. Pusnimis ir akmenimis, ledo sangrūdomis ir uolomis slinkome vildamiesi, kad netoli – išsvajotas tikslas,
Tiesa, po dienos pasisekė sumedžioti porą paukščių, surasti šakalių, kuriuos įdegę galėjome džiaugtis ugnies teikiama palaima. Dar po kurio laiko mūsų penkiukė aptiko visai pakenčiamą olą, kurioje retsykiais ištrykšdavo karštas geizeris, tiesa, atsiduodantis siera. Kiek apšilę galėjome galvoti apie ateities planus. Kadangi nė vienas neišmanėme vietinės astronomijos, sau įteigėme tik vieną paprasčiausią mintį – keliauti tolyn, dar į priekį...
Bet nesistebiu, kad mes dar vis tebuvome gyvi. Aplinkui skrido pulkai, rodos, absoliučiai nepavojingų vabzdžių. Buvau įsitikinęs, kad ir patys kaip nors išliksime gyvi. Ramindamiesi tokiomis mintimis, net ir siaubingai sloguodami, peršalę, dar po vienos dienos įveikėme nelemtų kalnų grandinę. Klajonės tarp uolų tikrai neužgesino vilties išlikti. Bet netrukus džiaugsmingai pasiekėme nuolaidų slėnį, apie sausio keturioliktąją suvokėme, kad galų gale pasiekėme Červalio teritoriją. Tiek Maklafis, tiek ir aš, Erikas, pro žiūronus įžvelgėme už daugelio kilometrų besirangančią upę. Kažkur už kelių dienų žingsniavimo turėjome galų gale pasiekti septintąjį fortą. Šia džiugia naujiena pasidaliję nusprendėme: laikas dar labiau paspartinti žingsnius.
Ne veltui Dinaisas suprato: pasiduoti ir parsiduoti dėl savo kailio neverta. Tai ne kaina, kurios reikia vaikytis. Akivaizdu, įsisąmonino jis, kad būti gyvu ir dar laisvu, iškeičiant savastį į melą, nėra nei garbinga, nei sveika. Praitas Dinaisas galų gale suvokė, kad nors ir ne linksmos dienos jo laukia, tačiau dėl to nebegalės kaltinti savęs už svetimavimą. Kitoks sprendimas, greitai suprato jis, būtų atsidavęs tik savęs išdavyste.
Belangė, kurioje Dinaisas atsidūrė, buvo skirta tik vienam asmeniui. Kalinį Bu Taną izoliavo kitoje požeminėje skylėje. Du nepritapėliai prie naujosios sistemos laukė tik nežinios. Kas jų dviejų toliau laukė, nesakė nei generolas, nei žemesnieji jo pavaldiniai. Ši nežinomybės marška tvyrojo ir kitose kamerose, kur priverstinai grūdosi dar ne vienas sentvarkės šalininkas.
Tuo metu „tikrieji“ respublikos gyventojai gyveno žymiai šiltesnį gyvenimą. Bet, regis, šios niekieno dar nepripažintos respublikos valdytojas šiek tiek nekantravo. Jis laukė, kada grįš įvykdyti užduoties pasiųstas žvalgas. Bet kažkodėl jo vis dar nėra...
– Kas ten, tolumoje?
– Aišku, žmogus.
– Duokš binoklį. Noriu įsitikinti.
Budintis ištiesė ranką su žiūronais Darui.
– Jis – ne mūsiškis...
– Ir kas, tavo manymu, ten eina?
– Taai... tai juk žmogus iš forto. Kontas Belajus. Skubu pas Kesvilą. Reikia būtinai pranešti.
Daras Moriliksas, vienas iš stovyklavietės įkūrėjų, nusileido nuožulniu šlaitu prie artimiausios palapinės. Kasvilas rausėsi tarp kažkokių savo popierių, nežinia ko ieškodamas.
– Ar galiu sutrukdyti?
– Užeik, užeik, – atitrūko nuo užsiėmimo įkūrėjas. – Kokie reikalai čia tave atginė?
– Noriu pranešti, kad prie stovyklos artinasi žmogus, regis, iš forto.
– Neįtikėtina, – Erikas labai nustebo. – Tai juk Kontas Belajus. Jis drauge su kitais buvo įkištas į forto kameras prieš mums pasitraukiant.
– Ar jį prisileisti artyn?
– Be jokių kalbų. Ir kuo skubiau. Būtų gerai, kad jį atvestumėt tiesiai į palapinę.
– Padarysiu, – sutiko Daras Moriliksas.