Įaugusi voratinkliu į kūną vienatvė dviese tapo tavo dalimi
                    Širdelė – tarsi voras: kol audžia tinklą ir juda tavyje – tol gyveni.
                                   Kitaip nemoki gal, o gal jau negali?..


                                                Vis bėgi ir ieškai, nes per lengvai –
Tarsi dovaną tu ją gavai.
Matuoji rytą žvilgsniu į lubas,
Abejingai už galvos sunėręs rankas.
Jūs – dvi dėlionės, sumaišytos krūvoje:
Savų detalių atskirai nerūšiuojat, deja...
Renkies veiklos pilną dieną ir sumaištį darbuos,
Tam, kad vienatvės dviese išvengtum namuos.
Per savo metus riedėdamas, jautiesi mašina,
Jausmines detales pakeitęs mechanika prasta.
Lyg vilkui prieš mėnulį norisi staugt,
Nes judviejų vienatvėse vienišumo per daug.
Tarsi dovaną gavai ir negalėjai josios nepriimti.
Dabar per sunku, bet dar nevėlu naujai sau gimti.
Jei tik atrastum jėgų atsiplėšti –
Tai bent turėtum vienatvę be prierašo „...dviese“...