Banguojantis metų laikas

Beviltiškoj ekstazėj užstrigęs
nežinios užsuktas trenkiuos
į putotų jūros bangų
mušamus akmenis
bet kūnas kaip plienas
jis juokias
tyčiojasi chaosas kad
nekrenta ašara iš laimės
medžiai purto rudeninius plaukus
tam padeda bevaikis vėjas
aksominis dangus švelnutis
tartum glostyk ir beria
saujom perlus o miesto
gatvės renka juos ir
maišo miksą su rudeniniais lapais
čia saulė švyst
pakaitina čia vėl perliukai
dangaus man nežinios
alsuojantis akimirksnis žybsi
liotauras