Šaltas lietus ant mano pečių –
Svaiginančiai gaivus vandens miražas,
Ant degančios odos užtiškęs lašas.

Ar gali būti lietus ne laiku?
Taip noris mest į šoną skėtį
Ir šokt tarp spindinčių lašų.

O skėtis ryškiai rožinės spalvos
Nuspalvina man lietų virš galvos,
Ir kaip sunku visu tuo patikėti.

O gal tai ne lietus? Tik atminimas,
Kvepiantis gaiva ir ką tik nupjauta žole.
Gal tik iliuzija, tokia svajota ir laukta?

Kaip noriu aš surinkti tuos lašus
Ir paragaut jų skonio iš šios taurės...
Bet vis dėlto... Tai buvo tik lietus.