Prašau, prikelk man rytojų,
Nors žiemą žibutės nežydi,
O rudenį žemė bejausmė
Priglaudžia į kapą lapus.
Paklydęs keleivis žygiuoja,
Delnuos neša degančią viltį,
O šūvis lemtingas pataiko
Į laiko gruoblėtus nagus.

Praverki užuolaidos kraštą,
Pakvieski nuvargusį norą
Prie paruošto stalo susėdus
Ragaut kito ryto natų.
Tegu pianinas klavišais
Sugroja praėjusią dieną,
O švintantį, blankų rytojų
Įšventina savo draugu.

Prašau paskubėti, sekundės,
Te laikrodis skuba lyg vėjas –
Vidurnaktis baigia užpildyt
Tuščias suskaičiuotas klaidas.
Porcelianinis rytas lai drąsiai
Atsigeria laikrodžio dūžių,
O noras prikelti rytojų
Lai išgirstas tampa tiesa.