Kai pagalvoji, rytoj jau rugsėjo pirmoji –
Naujų žinių sėjos ir kartu pjūties metas.
Gyvenimą į buvusį ir būsimą dabartimi dalindamas,
Bandau surinkt ir sugrąžinti jums nors išminties šukes...

Žolė rasa nubalo, patirties sidabru smilkiniuose,
Netikiu, kad ji dar auksu taps įkapių kišenėse,
Kol deimantai žibės ir sudūlės akiduobėse,
Pulsuodamas einu jausmų keliu sielos paviršiumi...

Aš iki šiol džiaugiuos, kada gyvenimas sunkumus meta,
Išmokau surinkti juos visus į širdį ir kraujosruvom – į kūną,
Todėl nerasi jų tikrai, tik šypsenos kampai išduoti gali,
Ir kelios raukšlės pasakys, kad per vėlu į pirmą klasę.

Tiek kartų paliktas kartoti kursą, aš sužinojau pagaliau –
Sunkiausia mokytis, kai esi mokinys ir mokytojas viename.
Daugiausia kritikos susirandi, kai išgiria, išliaupsina tave,
Džiaugies išliejęs prakaitus, o jiem atrodo – gavosi savaime...

Gyvenimas – tai mano klaidos, aš jas papildau ir taisau,
Gal būt atrodysiu ir kvailas, bet pažymius aš sau rašau,
Nes gaunu juos iš savo mokytojo už savas klaidas,
ir kuo blogiau kiti įvertina, tuo man pačiam daugiau naudos.

Gerai, kad gabūs mokytojai perkėlė mokyklą į mane.
Dabar aš mokaus iš savęs, ar tau atrodo laikas baigti ją?
Linkiu šia proga nuotaikingo oro – kaip tikintis – atostogų.
Ir kuo ilgiau nebaigti šios mokyklos, kuri vadinas...


P. S.: Pasimetusios eilutės kitam eiliukui:
Didžiausią klaidą padariau, kai man atrodė, jau žinau,
ko noriu pats. Deja, ko trokšta moteris – tikiuos dar ne.