Priešrudenio žibintai
Mes žavimės žibintais,
amžinybe jų šviesos,
nors kartais ji karti ar šaldanti.
Mes tikime žibintuos
dūzgiančiais vabzdžiais,
kurių vienatvė gydo ar užkalbina
ir juokiamės žibintams
dūžtant į duris
nuo meilės ar perkūnijos baterijų stiprėjimo,
juk žūstantys margi žibintai
nešas ilgesį šviesos
kurį apspardome užėjus mėnesėtai nakčiai.
Mylėkime žibintuos slypinčias
šviesias artistų ašaras.
Jie mus pažįsta, tiki, myli
ir slepia padėvėtą seną vasarą.