Apakusi nuo dulkių bėgi,
Apkurtus nuo tylos šauki,
Kas atsišauks į tavo siekį-
Sugrįžt, kur akmenys savi?

Nežaisk su likimu savu,
Klausykis įdėmiau dievų,
Jie protėvių išsišaukti
Ir tavo kartai palikti.

Tikėk ir jie tikės tavim,
Mokėk ir jie mokės priimt.
Tavu keliu jau niekas neis,
Tikėk dievais ir jie ateis.

O danguje net properšos nėra,
Aplinkui stūgauja audra
Ir tavo siekiai amžini
Sugrįžt, kur debesys savi.

Nežaisk su likimu savu,
Klausykis įdėmiau dievų,
Jie protėvių išsišaukti
Ir tavo kartai palikti.

Tikėk ir jie tikės tavim,
Mokėk ir jie mokės priimt.
Tavu keliu jau niekas neis,
Tikėk dievais ir jie ateis.

Ir tavo kelias baigias jau,
Nors patikėjai pagaliau,
Bet akmenys šie svetimi,
Jau nebe maldai sukrauti.

Prie kelio kapas šaltas tyli,
Tavo dievai tave nuvylė.
Nepatikėjai iš pradžių
Senų dievų šventu žodžiu.

Nežaisk su likimu savu,
Klausykis įdėmiau dievų,
Jie protėvių išsišaukti
Ir tavo kartai palikti.

Tikėk ir jie tikės tavim,
Mokėk ir jie mokės priimt.
Tavu keliu jau niekas neis
Tikėk dievais ir jie ateis.