Prisipažinsiu, man dar neteko
būti suvedžiotam angelo.
Tai jie vis man giedodavo,
O aš vis pasilikdavau gyventi...

Tai jie parūpino lietaus,
Kad nereikėtų verkti.
Tai jie išsklaidė debesis,
Kai koriausi lašais į dangų.
(Kai kabinaus šaknim į žemę).

Tikrai žinau, tau neužteks
Vienos dainos – gražiausios,
Puikiausių posmų ir eilučių,
Ir net – gal būt – gyvenimo...

Nereikalauk ir vėl iš manęs
Išgyvent už du dar kartą,
Ir neprašyk jausmų audros,
Tiesiog – taip įpratau gyventi.

Aš nepavilkčiau angelo sparnų,
Nors ta našta į priekį verčia eiti,
Kaip aš galėčiau jos išsižadėti,
Kol dar remiuosi į gyvenimą lazda.

Ir niekam niekada nepripažinsiu,
Ką man padarė vienas balsas –
Nėra tokios klausyklos nei bažnyčios,
Tikrai neduos man išrišimo niekas...

Išsižadėdamas pasismerkiu
Gyventi ir daryt gyvenimo klaidas,
Ir slapčiomis tikėtis vėl išgirsti
Angelo sparnus už nugaros...