kur juodas ir šaltas vanduo
besotėj dangaus ikebanoj
nugrimzta užvytas žvėris
į baltas vienatvės salas
ir pėdsakas likęs dugne
į blausų paviršių stuksena
ir veja saulėlydžio link
klusnias bangeles

tik žuvys abipus tėkmės
palydi erškėčių karūną
ir gula į gelmę prasmė
išmėtytiems tavo daiktams
ant kranto palieka plėšrūnai
snukius panardinę į kūną
o pėdsakai baigias dugne:
dangus uždarytas dievams

tik akmenis tempia aukštyn
ranka nulipdyta iš molio
ir žodžiai pavirtę monetom
prilimpa blizgiais skudurais

kur juodas ir šaltas vanduo
baltųjų salų aureolėj
išskleidžia vėduokle spalvas
blyškiais
debesų ežerais