O mes kadais bučiavom duoną,
Akis į dangų keldavom dažnai.
Ir ugnį lyg švenčiausią auksą
Brangindavom ir saugojom tvirtai.
Dabar tik nuotrupos, tik šukės,
Ir kaip neverkti vakare,
Kai trypia mano šventą žemę
Pardavę sielas pragarui slapčia.