Nuskubėjau į praeitį seną
(Dabartyj silpną kūną palikęs),
Kur jaunatviškos mintys sruveno
Ir gražiausi dalykai nutiko.

Bet sunku buvo kūnui be dvasios,
Išsigando ir ėmė verkšlenti.
Mintys pirmos sugrįžo ir drąsiai
Nuramino: nemirsi, gyvensi...

Vėl drauge susikibę už rankų
Ir džiaugsme, ir kančioj dviese budim.
Ech, kad šitaip kartu ir į dangų
Mums pavyktų! Tik kas tai paliudys?