Kariavai
Tu grįžai – atsilikęs ir raišas,
prisiklausęs tiksėjimų minų.
Per tą laiką antys nugaišo,
ežerėlis prie namo patvino.
Per tą laiką naktys ilgėjo –
iki rankų, kojų, net upių.
Nebeliko glostančio vėjo,
vien tik audros ties sankryža
klūpančios.
Kas tau buvo – žinoti nenoriu,
man užteko laiško be kraujo,
man užteko neblėstančio noro
pamatyti tave vėl iš naujo.
Tu grįžai žaizda rankoj nešinas
ir nematomais švino palaižymais.
Gaila tik, išėjai nepranešęs,
tad ir grįžt privalėjai –
su raiščiais.