Elžbietos pokalbis su Barbora
Sveika, mieloji,
Akys švyti…
Ak, išdavikės,
Matau, kad
Jūs – laiminga...
Aš nepavydžiu:
Prievarta tekėjau,
Tikrai man nerūpėjo
Valstybių reikalai,
Tačiau paklust
Tėvams turėjau.
Ir jūs, žinau,
Nemylit savo vyro,
Juk daug vyresnis jis
Ir būdas jo tulžingas.
Girdėjau tas kalbas
Dvare. Mačiau jį
Porą sykių.
Prisipažinsiu,
Jūs suprasite,
Aš baimėj gyvenu...
Tie priepuoliai
Juk nenuspėjami.
Bijau išeiti iš
Namų ir be palydos
Uždrausta man
Vaikščiot.
Tačiau tvarka
Man rūpi. Štai čia –
Gėlynas mano –
Kaktusų darželis –
Turėjau tokį
Rūmuose tėvų...
Supraskite teisingai:
Tarnai kaip maro
Bijo mano
Nesveikatos,
Nes prižiūrėtojas
Juos bara... nors...
Tikrai jie nekalti.
Girdėjau kartais:
Kuždasi už durų,
Kad tik apsimetu,
Nes noriu gailesčio
Karaliaus...
Gerai, kad šuo
Man ištikimas:
Kaukia, kai bėda
Ištinka. Prisipažinsiu,
Rūmuose man liūdna
Ir greitai pavargstu.
Jau eikite,
Neklauskit nieko:
Skaičiau aš jūsų
Laiškus...
Rašėte karaliui.
2007 08 18